2015 m. liepos 23 d.

Domenų vardų sistema (DNS)


Kaip jau visi nepastebėjo šio blogo adresas pasikeitė iš vangaus skarware.blogspot.com į kur kas patrauklesnį europietišką variantą – blogas.skarware.eu. Ta iškilminga man proga nusprendžiau parašyti trumpą įrašą straipsnį apie internetinius vardinius adresus, vadinamuosius domenus, o jei tiksliau kalbant, apie domenų vardų sistemą, kuri yra svarbi ir būtina Interneto infrastruktūros dalis.

Šiame blogo įraše bandysiu paprastai, tačiau sąžiningai techniškai atsakyti į sekančius klausimus:
  • Kas yra domenas ir kokia jo paskirtis?
  • Kas yra domenų vardų sistema (DNS)?
  • Kaip veikia domenų vardų sistema (DNS)?

Domeno sąvoka


Domenas (angl. domain name) – tai unikalus vardinis adresas Internete (pvz.: skarware.eu ar google.lt) per domenų vardų sistemą (DNS serverius) nukreipiamas į jam priskirtą skaitinį IP* adresą (pvz., 195.12.176.35), kuriame randasi svetainės tinklo serveris ar kiti tinklo resursai. Iš tikrųjų prie Interneto prijungti kompiuteriai komunikuoja tik per unikalius skaitinius IP adresus.

* IP – Interneto protokolas – rinkinys taisyklių, kurios apibrėžia komunikavimą tarp interneto tinklo dalyvių. Kompiuteriai naudojantys šį protokolą turi tuo metu unikalų IP adresą, kuris leidžia juos identifikuoti interneto tinkle.

Vardiniai domenai surišti su skaitiniais IP adresais palengvina prieigą prie žiniatinklio svetainės, ar kito tinklo ištekliaus, nes žmogaus protui daug lengviau įsiminti žodinius adresus nei sudarytus iš skaičių* (pvz., 195.12.176.35). Be to, domeno savininkas gali nevaržomai pakeisti savo svetainės talpinimo paslaugų tiekėją. Šiuo atveju paprastai keičiasi svetainės IP adresas, kurį galima nesunkiai perrišti administruojamam domenui. Tik įsivaizduokite koks sudėtingas paslaugų tiekėjo keitimo procesas būtų be domenų, norint išsaugoti savo svetainės lankytojus tektų juos visus informuoti apie besikeičianti skaitinį IP adresą.

* Iš tiesų, šiuo metu plačiausiai naudojama Interneto Protokolo versija IPv4 adresams užrašyti naudoja dešimtainės skaičiavimo sistemą, t. y. naudoja tik skaitmenis (pvz., 195.12.176.35). Vis dėlto naujos versijos Interneto Protokolo IPv6, pakeisiantį IPv4 protokolą, adresai užrašomi šešioliktainės skaičiavimo sistema, todėl adrese atsiranda ir pirmųjų lotynų abėcėlės raidžių: a, b, c, d, e, f (pvz., 2a00:1450:400c:c05::5e).

Kodėl vyksta perėjimas nuo IPv4 prie IPv6? IPv4 protokolas projektuotas apie 1980 metus, tuo laiku internetas buvo naudojamas daugiau mokslinių tyrimų centrų ir karinių vienetų apjungimui, todėl buvo manoma, kad 32 bitų adresų erdvė yra optimalus variantas su didele atsarga į ateitį. Žmonių kalba kalbant 32 bitai duoda apie 2^32 ≈ 4,3 milijardus IP adresų. Vadinasi, jei visi žemės gyventojai – šiandien apie 7,4 milijardai – turės po kompiuterį ar kitą įrenginį jungiama prie interneto – jiems neužteks IP adresų prisijungti prie internetų! Retas kuris galėjo numatyti, jog po 30-ties metų beveik kiekvienas žmogus turės kišeninį interneto įrenginį, to nenumatė ir Back to the Future scenaristai 1989 metais. Šią problemą dalinai/laikinai išsprendė NAT (network address translation), vis dėlto perėjimas prie IPv6 yra racionalesnis sprendimas, kuris išspręs ne vieną su IPv4 susijusią problemą. Vienas ryškiausių patobulinimų Interneto Protokole yra adresų erdvės išplėtimas iki 128 bitų, tai apie 2^128 ≈ 340 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 IP adresų įrenginiams prie internetų prijungti. Kam tiek daug jei mūsų žemėje tik apie 7 400 000 000? Galbūt iš anksto ruoštasi tarpgalaktiniam internetui, ar tiesiog bijota dar kartą prašauti pro šalį. Vadinasi, IPv6 adresų užteks ne tik skalbimo mašinoms, šaldytuvams, durų skambučiams, laikrodžiams, bet ir atskiriems jų vidiniams komponentams, artimiausią šimtmetį? :)

Unikalų ir tik jums pavaldų domeną nesunku įsigyti. Vienas iš didžiausių Interneto vardų registratorių Lietuvoje yra UAB „Interneto vizija“: http://www.iv.lt (paspaudus ant šio nuorodos už kiekvieną užregistruotą domeną gausite 20% domeno kainos premijos pavidalu). Ši įmonė dažnai siūlo žemiausias kainas naujiems domenų registravimams bei turi gana patogią domeno zonos valdymo panelę, kuri leidžia nesunkiai nukreipti jūsų domeną į norimos svetainės, tinklaraščio ar kito Interneto ištekliaus IP adresą.

Registruojant naują domeną patartina jį registruoti keliems metams į priekį, nes pirminėje domeno registracijoje įkainiai dažnai būna su nuolaida, beveik visada gerokai žemesni nei jau turimo domeno valdymo pratesimo įkainiai. Domenas yra unikalus – niekas kitas po jo užregistravimo negali naudoti tokio paties vardo. Tačiau pasibaigus domeno registracijos laikotarpiui ir laiku nepratęsus jo valdymo teisių, domenas yra pašalinamas iš registro ir vėl viešai prieinamas naujai registracijai.

Trumpiausias terminas domeno registracijai yra 1 metai, o ilgiausias 10 metų. Šios ribos svyruoja priklausomai nuo registratoriaus, paslaugos tiekėjo.

Domenų vardų sistema (DNS)


DNS – abreviatūra iš „Domain Name System“ (liet. domenų vardų sistema), tai hierarchinės struktūros paskirstytoji vardų sistema (angl. distributed system), skirta prieigai prie kompiuterių tinklo prijungtų išteklių palengvinti, jų vardų valdymui ir organizavimui.

Bendrai kalbant ši sistema naudojama domenų konvertavimui į IP adresus (ir atvirkščiai). Iš tiesų ši sistema prie domeno pririša daugiau viešai matomos informacijos nei tik IP adresą. Ją galima peržiūrėti su sisteminiais įrankiais (Unix tipo sistemoje: whois, dig, nslookup) pateikus užklausą informacijai apie domeną gauti į vieną iš DNS serverių.

Užklausa į DNS serverį adresu 8.8.8.8 su DiG sisteminiu įrankiu

Dalį šios informacijos savo domenui galima administruoti pačiam per nuosavą autoritetinga DNS serverį arba registratoriaus tiekiamą domeno valdymo panelę. Praktikoje reikalaujama, jog kiekvienas domenas turėtų bent du autoritetingus DNS serverius, viešai skelbiančius informaciją apie domeno zoną. Taip siekiama užtikrinti domeno paslaugų pasiekiamumą, net jei vienas domeno autoritetingas DNS serveris taptų nepasiekiamas.

DNS sistemą sudaro daugiau nei milijonas hierarchinėje struktūroje veikiančių DNS serverių, kurie kartu suformuoja paskirstytąją duomenų bazės sistemą, talpinančią milijonus įrašų apie registruotus domenus ir jų subdomenus. Per parą ši sistema sėkmingai apdoroja šimtus milijardų užklausų. Be domenų vardų sistemos Internetas kokį mes jį šiandien žinome – negalėtų egzistuoti.

Techniškai DNS labai sudėtinga paskirstytoji vardų sistema (angl. distributed system), todėl jos struktūra ir veikimo principas toliau bus apžvelgtas tik aukščiausiame lygmenyje.

Domenų vardų sistemos struktūra


Šakniniai vardų serveriai


Kaip jau minėta, DNS sistema yra hierarchinė – sudaryta iš zonų, susijusių priklausomumo ryšiais. Vadinasi kai kurie tą sistemą sudarantys DNS serveriai yra svarbesni už kitus, turi daugiau autoriteto visoje sistemoje. Pačiame hierarchijos viršūnėje yra vadinamieji root serveriai (liet. šakniniai vardų serveriai; angl. root name servers), priklausantys root zonai. Šiuos root serverius eksploatuoja 12 „nepriklausomų“ ne pelno siekiančių organizacijų. Jas diriguoja viena organizacija – ICANN (Internet Assigned Numbers Authority), psssst.. ši pavaldi JAV vyriausybei, kuri dar nuo 1998 m. perdavinėja visą valdžią privačiam sektoriui, daugelio šalių kontrolei.

Šiuo metu, 2015 metais, yra 13 root serverių, visgi tai klastingas skaičius, jis nurodo tik loginį serverių kiekį. Iš tiesų, kiekvieną loginį root serverį sudaro geros dešimtys fizinių serverių (ar jų klasteriai), kurie veikia kaip veidrodinės kopijos atspindinčios vienodą informaciją. Šios veidrodinės root serverių kopijos, išdėstytos aplink visą Žemės rutulį į svarbiausius Interneto tinklo mazgus.

Loginį root serverį sudarantys fiziniai veidrodiniai serveriai adresuojami vienodais IP adresais t. y. turi vienodą IP adresą įvairiose geografinėse vietovėse, tam naudojama anycast maršrutizavimo techniką, kuri leidžia tolygiai išbalansuoti sistemos apkrovą, vartotojus nukreipiant į artimiausią root serverio veidrodinę kopiją. Taip siekiama didesnio DNS sistemos patikimumo (fault tolerance) ir našumo – trumpesnis atsakymo laikas (latency) į vartotojų užklausas.

Vienas iš root serverių; adresas k.root-servers.net, dislokacijos vieta – Amsterdamas, 2007 m.

Nuo 2014 metų yra maždaug apie 500 fizinių DNS root zonos serverių, juos galima peržiūrėti interaktyviame žemėlapyje adresu www.root-servers.org.
Neoficialų root serverį galima įdiegti ir savo tinkle, tereikia DNS serverį sinchronizuoti su ICANN viešai skelbiamu root zonos failu: http://www.internic.net/zones/root.zone

Aukščiausiojo lygio sritys


Apkalbėti root zonos vardų serveriai saugo informaciją apie visus viena pakopa žemiau esančius aukščiausiojo lygio domenų serverius Interneto vardų erdvėje. Aukščiausiojo lygio domenas (angl. Top-Level Domain – TLD) yra kiekvieno pilno domeno vardo paskutinioji-dešiniausia dalis. Pvz., domeno vardų: www.google.lt, www.gmail.com ir skarware.eu, atitinkamai lt, com ir eu adresų dalys nurodo aukščiausiojo lygio domenus. TLD serveriai autoritetingi už šių sričių (lt, com, eu ir kt.) zonas.

Aukščiausiojo lygio domenai skirstomi į keletą pagrindinių tipų:
  • ccTLD (country-code top-level domains) – Šalies kodo aukščiausio lygio domenas skirtas šalims, suverenioms ar kitoms autonominėms teritorijoms. Visi ccTLD žymimi dviraidžiais šalies kodais remiantis ISO3166 standartu. pvz.: lt, de, us, uk ir t. t.;
  • gTLD (generic top-level domains) – bendro pobūdžio aukščiausio lygio domenas sudarytas iš trijų ar daugiau simbolių. pvz.: com, edu, net, org, info ir t. t. Jie sudaromi iš angliškų žodžių kurie turėtų atspindėti savo paskirtį (pvz., com nuo žodžio commercial (liet. komercinis), skirtas komercinėms organizacijoms).
Dalis TLD turi registracijos apribojimus. Pvz., interneto adresą su .edu galūne leidžiama registruoti tik sertifikuotoms švietimo organizacijoms iš Šiaurės Amerikos. Domeno vardą su galūne .uk leidžiama registruoti tik užsakovams iš Jungtinės Karalystės bei reikalaujama patvirtinti buveinės arba gyvenamosios vietos adresą, nurodomą antro lygio domeno registracijos metu.

Antro lygio sritys


Analogiškai root zonos serveriams, leidžiantis viena pakopa žemiau, aukščiausiojo lygio sričių serveriai saugo informaciją apie antro lygio domenus (angl. Second-level domain – SLD). Šių domenų registracija prieinama paprastiems mirtingesniems. Būtent juos dažniausiai įvardijame tiesiog kaip domenas, domeno vardas ar interneto adresas. Pvz., blogas.skarware.eu, www.gmail.com ir www.google.lt atitinkamai skarware, gmail ir google yra antro lygio domenai.

Užregistravus antro lygio domeną, eu TLD zonoje, pvz., skarware.eu, šio domeno užsakovas tampa išskirtiniu skarware.eu zonos administratorius, turintis visas privilegijas ir atsakomybes už šią DNS zoną. Kadangi DNS yra hierarchinės struktūros, antro lygio domeno zonos administratorius gali nevaržomai kurti ir deleguoti vardus iš žemesnio lygio domenų, esantiems skarware.eu srities ribose, vadinamiesiems subdomenams, pvz., blogas.skarware.eu, mail.google.com, foobar.skarware.eu.

Norint administruoti antrojo lygio domeną, reikia turėti mažiausiai du autoritetingus DNS serverius. Juos, kaip paslaugą gali suteikti domenų registratorius arba galima susikurti savo autoritetingus DNS serverius, tai suteikia daugiau administravimo galimybių. Iš to galima daryti išvadą, jog DNS yra paskirstytoji sistema (angl. distributed system), sudaryta iš daugelio autonominių serverių, todėl nė vienas DNS serveris neturi visų Interneto domeno vardų įrašų. DNS sistemą galima apibrėžti kaip aibę atskirtų besiribojančių DNS zonų*, kurios bendrai sudaro DNS vardų erdvę.
* DNS serveris autoritetingai atsakantis į jam pavaldžių domenų užklausas saugo kiekvienam po zonos failą, jame saugoma informaciją apie domeno įrašus. Zonos failas apibrėžia DNS zoną. Pvz., domenų registratoriaus IV.lt vardų serveriai autoritetingai atsako į užklausas apie skarware.eu ir skaringa.eu zonas, bei daugelį kitų savo klientų užregistruotų domenų, kurie neperkėlė šios funkcijos (zonų) į nuosavus DNS serverius. Vadinasi, vienas DNS serveris gali valdyti vieną ar daugelį zonų, bet kaip jau minėta, nė vienas vardų serveris neturi visų Interneto domenų zonų/įrašų.

Subdomenai


Trečio lygio domenai įvardija trečiąją pilno domeno vardo* dalį, pvz., blogas.skarware.eu., www.gmail.com. ir foobar.skarware.eu., atitinkamai blogas, www ir foobar yra trečiojo lygio domenai, paprastai vadinami subdomenais** ar hostais***.
* Pilnas interneto vardinis adresas su visais jį formuojančiais, root, aukščiausiojo, antro, trečio, ir t.t., lygio domenais sudaro pilną-absoliutų domeno vardą (angl. Fully Qualified Domain Name – FQDN). Pvz.: blogas.skarware.eu. ir mail.google.com.
Pilnas domeno vardo užrašymas nurodo tikslią domeno padėtį hierarchinėje domenų vardų sistemoje. FQDN užrašyti galima tik vienu būdu, todėl praktikoje jis dažnai naudojamas siekiant išvengti dviprasmiškų aplinkybių.
** Terminas subdomenas yra reliatyvus t.y. trečio lygio domenas yra subdomenas antro lygio domenui, tuo pačiu antro lygio domenas yra subdomenas aukščiausio lygio domenui ir pan. Šiame straipsnyje šis terminas vartojamas kalbant apie trečio lygio domenus.
*** Terminas host vartojamas nurodant individualius kompiuterius ar servisus pasiekiamus per domeną (galinius taškus).
Gilesni nei trečio lygio domenai praktikoje retai vartojami, nors teoriškai įmanoma kurti 127 gylio domenus, kurių kiekvienas gali būti iki 63 simbolių ilgio, bet bendras pilno domeno vardo ilgis neturi peržengti 253 simbolių ribos.

Root domenas


Viršuje pateiktuose pilno domeno vardo pavyzdžiuose po aukščiausio lygio domeno padėtas taškas (eu. ir com.) nėra skyrybos ar kitos šventos santvarkos klaida. Iš tiesų, taškas pilno domeno gale žymi root zonos sritį, tiksliau bevardį root domeną į dešine po šio taško*. Galite pabandyti įvesti į naršyklę jums įprastus internetinius adresus su tašku gale ir įsitikinti, jie kuo puikiausiai veikia. Dauguma programų šiuos taškus domenų gale uždeda automatiškai be vartotojo įsikišimo ir žinios.
* DNS vardų sintaksė: Pildo domeno vardas (FQDN) susideda iš vienos ar daugiau dalių. Skaitant iš kairės į dešinę, nuosekliai lygiais išdėstytų sričių, hierarchiškai struktūrizuotų, nuo žemiausios iki aukščiausios – root domeno. Sričių lygiai sutartinai sujungti/atskirti taškais (pvz., blogas.skarware.eu.).


DNS sričių hierarchija, domeno vardo struktūra

DNS serverių tipai


Domenų vardų sistemą sudaro kelių funkcinių tipų serveriai – autoritetingi (angl. authoritative) ir rekursiniai (angl. recursive).

Autoritetingas DNS serveris, kaip jau buvo minėta, saugo domenų zonos failus ir apdoroja užklausas tik į savo paties administruojamas domenų zonas. Serveriui apdorojus užklausą jis pateikia pilną atsakymą, arba nuorodą į kitą autoritetingą vardų serverį, kuriam deleguota dalis domeno zonos atsakomybės.

DNS sistemoje naudojamas klientas–serveris modelis. Autoritetingi vardų serveriai dirba tik serverio režime ir tiekia informaciją klientams – rekursiniams DNS serveriams.

Rekursinis DNS serveris, dažnai įvardijamas kaip Resolving Name Server, atlieka tarpininko vaidmenį – veikia abiem režimais – aptarnauja klientų (pvz., kompiuterių OS) užklausas kaip serveris, tuo pačiu kaip klientas ieško gautoms užklausoms informacijos autoritetinguose DNS sistemos serveriuose. Rekursinis vardų serveris savo klientams gražina pilną atsakymą arba klaidos pranešimą. Šio tipo serveriai leidžia naudotis spartinimo funkciją (Caching DNS Server), išsaugodami jau apdorotas klientų užklausas. Todėl sąlyginai ilgame laiko tarpe, vienodai užklausai atsakymo nebereikia ieškoti nuotoliniuose autoritetinguose vardų serveriuose, jį galima žaibišku greičiu pateikti iš vietinės atmintinės.

DNS serveris gali vykdyti griežtai vieną iš aprašytų funkcijų, arba derinti abiejų tipų savybes. Tai priklauso nuo reikalavimų ir norų konkrečiu atveju.

Domenų vardų sistemos veikimo principas


Naršyklės adreso laukelyje įvedus blogas.skarware.eu ir paspaudus Enter klavišą akimirksniu gaunamas atsakymas. Nors įvesto domeno vertimas į IP adresą trunka labai trumpą laiko tarpą (tai priklauso nuo kelių faktorių: turimos interneto linijos spartos/apkrovos, DNS serverio fizinio atstumo, jo apkrovos) ir yra vartotojui nepastebimas, per jį kompiuterio operacinė sistema (OS) ir DNS sistemos serveriai atlieka ne vieną operaciją užklausoms perduoti ir išspręsti. Panagrinėkim plačiau, kaip veikia domeno transliavimas į IP adresą.

Įvedus į naršyklės adreso laukelį blogas.skarware.eu, siekiant išvengti dviprasmybių, kompiuteris ieškos atsakymo blogas.skarware.eu. domenui. Tai FQDN – absoliutus domeno vardas su tašku gale, apie jį jau buvo užsiminta.

Pirmiausia žiniatinklio naršyklė tikrina ar įvesto domeno ir jo IP adreso nėra jos vidinėje paskutinių užklausų talpykloje (cache). Jeigu ten atsakymo nėra, domeno transliavimas perduodamas OS, ši taip pat tikrina ar neturi atsakymo į užklausą savo duomenų struktūrose (hosts faile ir cache).

Tarkime, jog naršyklė ir OS atsakymo neturėjo, vis dėlto operacinės sistemos tinklo parametruose būna išsaugota kelių rekursinių DNS serverių IP adresai. Jais tinkamai pasinaudoja OS sudedamoji dalis vadinama stub resolver. Tai primityvi biblioteka leidžianti OS perduoti užklausos sprendimo problemą vienam iš rekursyvių serverių, dar vadinamų Resolving Name Server (RNS), kuris savarankiškai iki galo apdoroja užklausą ir gražina pilną atsakymą arba klaidą. RNS visada turi DNS root zonos serverių IP adresus, todėl geba išspręsti užklausas į bet kurį tuo metu techniškai tvarkingai veikianti domeną. Pradėdamas nuo hierarchinės vardų struktūros viršaus – root domeno, RNS paeiliui kreipiasi į autoritetingus DNS serverius kol gauna pilną atsakymą į pradinę užklausą.

Taigi, kompiuterių tinklo pagalba, užklausa iš naršyklės persiunčiama kitai kompiuterių sistemai – Resolving Name Server, kuri vykdo rekursyvaus DNS serverio funkciją(1). Šis dažniausiai būna kešuojantis (Caching DNS Server), todėl atsakymo pirmiausiai ieško savo paskutinių užklausų atmintyje. Jei atsakymas ten yra, jis akimirksniu išsiunčiamas klientui – OS, ir užklausa tampa pilnai išspręsta.

Naršyklės inicijuotos užklausos apdorojimas per DNS serverį

Tarkime, jog Resolving Name Server atmintyje nebuvo jokios informacijos apie pateiktą užklausą, vis dėlto, RNS visada turi sąrašą root srities serverių su IP adresais, ir gali kreiptis tiesiogiai į bet kurį iš jų su iteracine užklausa apie blogas.skarware.eu. domeną(2). Tikėtina, kad root serveriai neturės tiesioginio įrašo šiam domenui. Visgi root zona saugo informaciją apie visus aukščiausiojo lygio domenus (TLD), esančius DNS vardų erdvėje, todėl galės nukreipti į eu. zonos autoritetingus vardų serverius. Toliau, RNS serveris kreipiasi į eu. zonos serverius su ta pačia užklausa apie blogas.skarware.eu. domeną(3). Čia vėl gauna naujos informacijos – nuorodą, į autoritetingus DNS serverius valdančius skarware.eu. zoną(4), kuri šiuo atveju jau turi tiesioginės informacijos – A arba/ir AAAA tipo DNS įrašą*, skirtą blogas.skarware.eu. domenui. Resolving Name Server gavęs pilną atsakymą pradinei užklausai, persiunčia pilną atsakymą atgalios operacinei sistemai(5), o ši gražina IP adresą žiniatinklio naršyklei, kuri ir inicijavo blogas.skarware.eu. domeno užklausą.

Po šios užklausos atsakymo kešuojantis serveris (Resolving Name Server) tam tikram laiko tarpą turės išsaugojęs informaciją apie eu. ir skarware.eu. zonų autoritetingus vardų serverius. Vadinasi, RNS nebereikės pakartotinai siųsti užklausą į root zoną, norint sužinoti google.eu. domeno IP adresą, jis galės pradėti nuo eu. zonos vardų serverių. Šiuo atveju sutaupoma viena iteracinė užklausa. Pradedant ieškoti atsakymo nuo root zonos jų dažniausiai būna trys (nagrinėtas blogas.skarware.eu. užklausos atvejis).
* Abu šie zonos failo įrašai nukreipia domeną į nurodytus IP adresus. A tipo DNS įrašas naudojamas nurodant IPv4 adresą, o AAAA įrašai nukreipia į IPv6 adresus. Apie šias skirtingas IP adresų versijas jau buvo užsiminta ankščiau.

Išvados


Tai kas turėjo būti kuklus trumpas įrašas apie domenus, išsirutuliojo į šiek tiek ilgesnį įrašą – straipsnį, nužvelgianti visą DNS sistemą aukščiausiame abstrahuotame jos lygmenyje.
Perskaičius straipsnį galima geriau suprasti kas yra domenai ir domenų vardų sistema bei kodėl ji (DNS) įvardijama kaip hierarchinė paskirstytoji duomenų bazės sistema (angl. distributed database system), sudaryta iš daugelio autonominių mazgų – DNS serverių – komunikuojančių klientas–serveris modeliu.

Kiekvienas domenas turi bent vieną autoritetingą DNS serverį, kuris administruoja domeno zoną ir viešina informaciją susijusia su tuo domenu. Bendrai jie sudaro Interneto DNS vardų erdvę. Tikėtina, tai ne tik didžiausia duomenų bazė mūsų planetoje saulės sistemoje, bet ir aktyviausiai naudojama bei nuolatos atnaujinama.

Taigi, nė vienas DNS serveris neturi visų Interneto domeno zonų ir jų saugomų įrašų, nes techniškai tai būtų per daug sudėtinga ir nepraktiška vardų sistema. Dabartinė hierarchinės struktūros paskirstytoji vardų sistema (DNS) sukurta aštuntame dešimtmetyje yra kur kas lankstesnė. Ji ir šiandien, su nedideliais patobulinamais, pilnai tenkina šiuolaikinės informacinės visuomenės poreikius.